Sakmės. Padavimai. Legendos

+15

No comments posted yet

Comments

Slide 1

SAKMĖS•PADAVIMAI•LEGENDOS TAUTOSAKA

Slide 2

Sakmės Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitologinėmis būtybėmis.

Slide 3

Sakmės – tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis.

Slide 4

Šios sakmės pagal tematiką skirstomos į 5 grupes: 1.Dangaus kūnai 2.Žemė ir jos paviršius 3.Žmonės, jų gyvenimas ir darbai 4.Gyvūnai 5.Augalai

Slide 5

Sakmės ne tik aiškina, kaip atsirado aukščiau minėti dalykai, bet ir vertina elgesį, smerkia nedorumą, ydas. Bausmės susilaukia per daug smalsūs, nekantrūs, išdidūs, ir pan. Sakmę sudaro vienas ar keli įvykiai. Jų priežastys įvairios: vienur – ginčas, varžybos tarp būtybių ar gyvūnų, kitur – skundas, pyktis, melas, apgaulė, žala.

Slide 6

Sakmės pabaiga visada reikšminga: ja tarsi pabrėžiama, kad visa, kas pasakota, tikrai įvyko. Praeities įvykius ir dabarties nurodo žodžiais: nuo to laiko ,ir po šiai dienai. Šitaip supinta fantastinė istorija su tikrove - daro įspūdį.

Slide 7

Pagrindiniai veikėjai Sakmėse susiduriama su įvairiais veikėjais. Tai paukščiai ir žvėrys, medžiai, paprasti žmonės ir šventieji, dievybės, demonai ir suasmeninti dangaus kūnai. Kai kuriuose siužetuose išryškėja vieno ar kito būdingi bruožai. Antai: kalakutas išdidus, karvelis, žvirblis – pagyrų puodai, lapės – gudruolės ir pan.

Slide 8

Pasaulį kurti imasi pagrindiniai veikėjai – Dievas ir Velnias. Dievas kuria gerai, o velnias vis ką nors sugadina, ir tik pirmojo dėka dalis tų negerovių pataisoma. Velnias stengiasi pamėgdžioti Dievą, bet nesiseka. Kai Dievas sukuria žmogų ,nelabasis sukuria ožką. Velnio paveikslas komiškas.

Slide 9

Sakmių mitinių būtybių veikėjai: Iš visų lietuvių mitinių būtybių populiariausias velnias. Mitinėse sakmėse jis daugiaveidis, mainikautojas, mėgstantis linksmybes ir muziką, gundytojas, pasiryžęs už sielą, kai kada ir šiaip sau padėti. Kiti veikėjai tai: Laumės Perkūnas Kaukai Saulė Žiema Vėjas Aitvaras

Slide 10

Padavimai Padavimai - tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apie Lietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus pilis, miestus, karus su priešais. Tai savanoriška meninė Lietuvos geografija ir istorija.

Slide 11

Padavimų vertė ir reikšmė Tai nerašyta Lietuvos „geografija ir istorija”. Skatina domėtis minimais objektais. Imama suvokti, kad čia ne šiaip akmuo, kalva, ežeras, dvaras, o tūkstantmetinės tautos istorijos liudytojas. Mes suvokiame, kad reikia juos ginti nuo žalojimo, ardymo. Visa tai neduoda teisės paniekinti tautos atminties ir tų vietų, kurios šimtmečius buvo labai gerbiamos ar net laikomos šventomis.

Slide 12

Apie ežerus Dažnas padavimas apie ežero atsiradimą teigia, kad ežerai keliauja, o pakilę i dangų atrodo kaip debesys. Padavimuose apie Paršežerio ežerą sakoma, kad kartą ten, kur dabar ežeras, buvo pieva, ir atėjo didžiausias paršas iškniso didžiulę duobę, ten iš debesies nusileido ežeras. Pagrindinės padavimų grupės:

Slide 13

Padavimuose Lietuvos kraštovaizdį keičia milžinai ir velniai. Milžinų vardu paženklinta ne viena Lietuvos kalva – tai jų paskutinė poilsio vieta, milžinkapiai. Galiūnų dėka atsirado kalvos kalvelės. Apie kalvas

Slide 14

Apie akmenis Panašus į milžinus ir stiprusis padavimų velnias. Tai jis yra atnešęs garsųjį Puntuko akmenį norėdamas užversti Anykščių bažnyčios duris, bet nespėja: gaidys pragysta – nutrūksta šiaudų kūliaraištis, ir akmuo lieka pakelėje. Kituose padavimuose velnias neša akmenis, norėdamas tiltą pas merginą padaryti (padavimas „Velnio tiltas ties Rumšiškėmis”) ar šiaip sau dėl pramogos svečiams palinksminti sumano upę užpilti („Velnio akmuo prie Nemuno”). Tik atsitiktinai praplyšta maišas, ir akmenys išbyra. Kituose padavimuose patys akmenys keliauja („Plaukiantys akmenys”).

Slide 15

Apie prasmegusias pilis, nuskendusius varpus, dvarus, bažnyčias, miestus, lobius. Šituose padavimuose kalbama apie nesėkmingas pastangas išgelbėti žmones; grįžimo iš „ano pasaulio” idėją. Asmuo už nusikaltimus turi būti nubaustas.

Slide 16

Apie vietovardžių kilmės aiškinimus Tarp padavimų savitą grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado pavieniai kaimų, miestelių, svarbesnių vietų (daubų, laukų) vardai. Tai savotiškos, pramanytos istorijos surezgamos taip, kad galų gale išaiškėtų priežastis, dėl ko atsidaro vietovardis.

Slide 17

Legendos Legendos – tai pasakojimai, kuriuose yra stebuklingų, antgamtinių elementų, bet jie suvokiami kaip tikri istorinio laiko įvykiai.

Slide 18

Legendos apie bažnyčias, paveikslus, stebuklingas vietas Legendose išaukštinamos stebuklingos vietos, kur daromi įžadai ir žmonės pasveiksta. Jos pasakoja, kad ta ar kita bažnyčia, koplyčia pastatyta ne bet kur, o vietoje, kur sužinoma per regėjimą, sapną ar kitu būdu.

Slide 19

Nemaža legendų pasakoja apie stebuklingą versmę, upelį, kurio vanduo pagydo ligonius. Tas versmės vanduo esąs šventas. Žmonės jį geria, plauna skaudančias vietas ir tiki, kad gelbsti. Daugelyje legendų išreiškiama užuojauta, pabrėžiama, kad reikia padėti vargšams, elgetoms.

Slide 20

Sakmė: “Velnio nepaklusnumas” Kartą, labai seniai, kai Žemėje dar nebuvo žmonių, joje gyveno Dievas ir Velnias. Vieną dieną jie vaikštinėjo po tuščius laukus, mąstydami, ką daryti, kad Žemėje būtų smagiau gyventi. Eidamas Velnias mažai teklausė Dievo. Jam įdomiau buvo žaisti spardant akmenukus. Staiga Dievas, ilgai pasakojęs savo mintis, perpyko ir užsiundė ant Žemės liūtį. Pliaupę tris dienas ir tris naktis, priliję visas pasaulio daubas. Taip dėl Velnio nepaklusnumo ir Dievo rūstybės pasaulyje atsirado ežerai ir vandenynai.  

Slide 21

Kartą dosnusis ir išmintingasis karalius Kasparas nutarė pakeliauti po savo valdas. Netoli mažo miestelio, saulės nušviestame slėnyje jis pamatė susikūprinusį, garbingo amžiaus vyrą, kuris rankomis rausė žemę. Su savo svita karalius priėjo prie senuolio ir pamate, kad žmogus įkasinėja mažas, vos metų, medelių pasodas.                 - Ką tu darai, gerbiamasis? - paklausė karalius Kasparas.                  - Sodinu riešutmedį, - ramiai atsakė jam senolis.  Karalius didžiai nustebo:         -  Juk esi labai senas. Kam tau medelis, kurio lapų tu nepamatysi, negalėsi karštą dieną pasimėgauti jo šakų šešėlyje ir paragauti jo vaisių – skanių riešutų? Senis išsitiesė, pažvelgė karaliui į akis ir atsakė:      - Tie, kas buvo iki mūsų, sodino pasodas, o mes skynėme vaisius. Mes naudojomės tuo, ką jie pradėjo, bet nespėjo įvertinti. Nežinau jų vardų, o jie nepažinojo manęs, bet aš jiems dėkingas, kad padarė mano gyvenimą geresniu. Dabar mes sodiname tam, kad tie, kurie bus po mūsų, taip pat galėtų skinti vaisius ir karštą dieną mėgautis pavėsiu išaugusio medžio šakų ir lapų šešėlyje.   Sakmė: ,,Karalius ir senolis"

Slide 22

Sakmė “ JŪRATĖ” Seniai, labai seniai Baltijos jūros gelmėse stovėjo gintariniai jūrų valdovės Jūratės rūmai. Pati Jūratė globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus, joks mažiausias kirminėlis nei smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėj ir taikoj. Sužinojo Jūratė, kad žvejys Kastytis jos žuveles gaudo ir mirčiai smerkia, užsirūstino ir pati iškilo į vandenų paviršių barti nepaklusnaus žvejo. Traukia žvejys tinklą ir savo akimis netiki – ten pati jūros valdovė. Bara Jūratė Kastytį, kam jis žuveles jos gaudo, kam mirčiai smerkia, o pačiai jaunas žvejys vis labiau prie širdies linksta. Pakvietė Jūratė žvejį į savo gintaro rūmus paviešėti, ir užmiršo žvejys apie namus ir jo laukiančią motiną, apie bėgantį laiką – matė tik savo mylimą Jūratę. Pažvelgė Perkūnas iš padangių į jūrą, išvydo linksmai su mirtinguoju laiką beleidžiančią Jūratę ir baisiai užsirūstino. Sviedė Perkūnas savo ugninę strėlę į Jūratės gintaro rūmus ir sudaužė juos į mažyčius trupinėlius. Žuvo žvejys Kastytis, išdrįsęs pamilti deivę. Valdovė Jūratė, Perkūno prirakinta prie uolos jūros dugne, iki šiol rauda žuvusio mylimojo, ir gintarines jos ašaras jūra kartais išplauna į smėlėtą krantą…

Slide 23

PADAVIMAS “VELNIO TILTAS TIES RUMŠIŠKĖMIS” Vis sakydavo - ties Rumšiškėmis tiltą dėjo velniai, kad pervesti karalaitei, panytei. Ten netoli buvo dvarelis, tai panelę norėjo velniai parvesti. O ji buvo maldinga, tai ir prašė padaryti tiltą. O ji meldėsi, kad tik nepadarytų, kolei gaidžiai pradės giedoti. Mat negimusią pažadėjo ją tėvas velniui. Jis, tėvas tos panytės, paklydo miške, girioje. Sutiko žmogų, tas sako: – Pažadėk, ko namie nepalikai, parodysiu kelią. Pažadėjo, pasirašė iš pirštelio krauju. Nuo Jiezno, kai važiuodavome į Kauną, matydavos tas nebaigtas tiltas. Taip velniams bedirbant tiltą, gaidžiai užgiedojo. Jie išlakstė, o karalaitė paliko. Bet ir tiltas vis buvo nebaigtas. Ten buvo dvaras.

Slide 24

PADAVIMAS “Kaip atsirado akmuo prie Nemuno” Velnias pasiėmęs pilną maišą akmenų, norėjęs su jais ties Kaunu Nemuną užpilti. Jis manė, jog parodys didelę garbę visiems vestuvininkams. Bet velniui praplyšo maišas, ir jam nežinant akmenys pradėjo birti, kol prie Kauno nukakus, paskutinis iškrito. Tas buvo didžiausias. Tas akmuo dar ir dabar tebeguli ant Nemuno kranto !

Slide 25

PADAVIMAS “Apie Puntuko akmenį”   Vieną sykį gyvenusi turtinga pana. Pas ją važinėdavo daug kavalierių ir prašydavo rankos, bet ji vis atsisakė. Galų gale ji visai paseno. Vieną kartą ir sako: „Kad ir pats velnias ateitų, ir tai eičiau“. Tuojau žiūri – ir velnias čia. Merginai nėra ko veikt – turi eiti už velnio. Į bažnyčią reikėjo važiuoti pro ežerą. Ji liepė velniui iki vidurnakčio padaryti tiltą per ežerą. Velnias pradėjo nešti akmenis. Paskutinį akmenį nešant, sugiedojo gaidys. Velnias metė akmenį ir nubėgo. Taip, sako, ir nagai velnio ir dabar žymu.

Slide 26

Legenda Apie Vilniaus įkūrimą Lietuvos Gediminas medžioklėje sumedžiojęs taurą, užmigęs slėnyje, susapnavo sapną: ant kalno kaukė geležiniais šarvais apsišarvavęs vilkas. Pakėlęs galvą į mėnulį jis staugė taip garsiai lyg staugtų jame pasislėpusių šimtas kitų vilkų. Ryte Gediminas pasikvietė vyriausią Lietuvos žynį, papasakojęs sapną prašė jį išaiškinti. Žynys taręs: „Galingasis Valdove, per šį sapną dievai apreiškė tau savo valią ir jeigu ją išpildysi, laukia tavęs garbė ir galybė. Geležinis vilkas reiškia, kad toj vietoj turi būti pastatyta tvirta pilis ir miestas – valstybės sostinė, o šimtas vilkų, jame staugiančių, reiškia gyventojus, kurie tave ir to miesto garbę ir galybę išgarsins po visą pasaulį.”  

Slide 27

Legenda APIE NERINGĄ Seniai labai seniai Baltijos jūroje gyveno didžiulė jūrų pabaisa, kuri skandindavo pakrantės žvejų laivus, plėšydavo tinklus ir išbaidydavo žuvis. Žvejai negalėjo pagauti žuvies ir grįždavo tuščiomis iš jūros, todėl žmonės buvo labai skriaudžiami šios didžiulės jūrų pabaisos ir ilgą laiką kentėjo jos piktadarybes. Kuršių žmonės nežinojo, kaip nuo tos pabaisos apsiginti ir ją nugalėti. Viename žvejų kaimelyje gyveno mergaitė milžinė. Ją visi žmonės vadino Neringa. Mergaitė milžinė buvo labai geros širdies, drąsi, darbšti ir padedanti visiems to kaimo gyventojams. Kai tik ją pasiekė žinia apie jūros pabaisos daromas blogybes, Neringa labai supyko. Ji tvirtai nusprendė padėti Kuršių žmonėms ir leidosi į kelione, pas pabaisą.

Slide 28

Beeidama per kaimus, jinai matė, vargstančius ir skurstančius žmones. Kol nukeliavo iki tos vietos kur gyveno jūrų pabaisa. Mergaitė milžinė sugalvojo, kaip šią pabaisą nugalėti. Ji sėmė smėlį, pylė, į savo prijuostę, ir įsibridus į Baltijos jūrą, supylė, ilgą ir aukštą smėlio pylimą. Šis pylimas turėjo atskirti didžiulę, jūrų pabaisą nuo žmonių. Kuršiai labai džiaugėsi ir buvo labai dėkingi mergaitei milžinei, todėl atsiradusį pusiasalį pavadino jos vardu - Neringa. Tarp pusiasalio ir pakrantės esančios marios vadinamos Kuršių mariomis. Jose žmonės plaukioja laivais, gaudo žuvis, maudosi ir prisimena sumanią, mergaitę, milžinę, kuri apsaugojo juos nuo piktos Baltijos jūros pabaisos.

URL:
More by this User
Most Viewed